Jau nuo pirmadienio Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ragina mokslo ir studijų institucijas pradėti nuotolinį mokymą. Tai tikras išbandymų metas, reikalaujantis daugiau atsakomybės, nusiteikimo ir patirties. Tačiau, šioje srityje beveik 20 metų dirbantis, nuotolinio mokymo atstovas – dr. Ramūnas Kubiliūnas sako, jog tikisi, kad nuotolinio mokymosi skeptikai supras, kad ir nuotolinis mokymasis gali būti naudingas.
Kaip jūs esate susijęs su šiomis dienomis tokiu aktualiu nuotoliniu mokymu?
Kauno technologijos universitete esu Informatikos fakulteto magistrantūros studijų programos „Nuotolinio mokymosi informacinės technologijos“ lektorius. Šioje programoje dirbu nuo pat jos atidarymo 2003 m., iš pradžių kaip doktorantas, padedantis programos dėstytojams, vėliau, baigęs studijas, kaip koordinuojantis dėstytojas savo studijų moduliuose. Dabar kartu su pagrindiniais programos dėstytojais, nuotolinio mokymosi ekspertais prof. Aleksandru Targamadze ir doc. Danguole Rutkauskiene, prižiūriu šią programą. Studentai pagal šią programą studijuoja visiškai nuotoliniu būdu.
Kaip manote kokia situacija yra Lietuvoje – ar mes esame pasiruošę, jog mokymasis ir mokymas pereitų į nuotolinę erdvę?
Mano galva mes nebuvome tam pasiruošę nei techniškai, nei metodiškai, nei morališkai. Tačiau dabar neturime kito pasirinkimo, tad smagu, kad stengiamės įveikti iškilusią problemą ir mes ją būtinai įveiksime. Galbūt rezultatas nebus toks, kokios norėtųsi, jei tam būtų ruošiamasi iš anksto ir tai būtų daroma su tikslu ne trumpam persikelti į virtualiąją mokymosi aplinką, o su tikslu pagerinti mokymosi kokybę. Tačiau, vienaip ar kitaip, mokymosi procesas tikrai bus tęsiamas, nes nuotolinis mokymasis nėra naujiena ir tikrai yra daug galinčių šioje srityje patarti arba suteikti reikiamą pagalbą. Be to, internete pilna daug įvairios medžiagos apie nuotolinį mokymąsi, jam realizuoti taikomas technologijas ir priemones. Būtent internetas, informacinės ir ryšių technologijos mums leidžia išlikti neizoliuotais, nors judėjimo laisvė jau yra ribojama.
Su kokiais sunkumais susidurs mokytojai ir mokiniai?
Mokytojai jau susidūrė su sunkumais. Nepaisant to, kad daugelis mokytojų jau naudoja informacines technologijas savo pamokose, tai daro tik tradicinei pamokai paįvairinti, sustiprinti. Dabar turės visa pamoka persikelti į virtualiąją aplinką ir tai tikrai bus iššūkis. Pirmiausia apskritai neaišku, kokias technologijos ir priemones pasirinkti, kurios veiks tinkamai, o kurios pradės strigti padidėjus apkrovai. Antra, apskritai neturime tinkamų sąlygų pilnai virtualiosioms pamokoms ir nuotoliniam mokymuisi realizuoti. Nesakau, kad nėra tinkamų priemonių, reikiamos programinės įrangos. Tiesiog nėra pakankamo kiekio licencijų, ne pas visus yra pakankamos techninės sąlygos.
Pavyzdžiui, ne visi turi pakankamai kompiuterių, o jų gali vienu metu reikėti 3 ar net daugiau, jei namie turės dirbti ir tėveliai, ir vaikai. Taip pat gali kilti ryšio problemų. Galų gale net ir mokytojai yra tėveliai, tad gali būti tikras iššūkis ir dirbti tokį darbą, ir dar pasirūpinti vaikais. Trečia, yra daug būdų ir metodų organizuoti virtualiąsias pamokas, realizuoti nuotolinį mokymąsi. Ne kiekvienu atveju tinka tie patys sprendimai. Ketvirta, daugelis dar nėra pasiruošę nuotoliniam mokymuisi, nepasiruošę naudoti su tuo susijusias technologijas, taikyti atitinkamus mokymosi metodus.
Juk čia išties reikia daugiau ir atsakomybės, ir nusiteikimo, ir pastangų, ir patirties, kurios dabar labiausiai ir trūksta ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Sunkumų kyla ir dar kils tikrai daug ir įvairių, visų ir neišvardinsi. Tiesiog juos reikės įveikti.
Kas labiau pasiruošę šiems pasikeitimams mokiniai ar mokytojai?
Gali būti visaip. Manau, kad yra tokių mokytojų, kuriems ne tik yra sunku išmokti naudoti reikiamas technologijas, pvz., dėl amžiaus, dėl su technologijomis nesusijusio dalyko, bet tiesiog trūksta ir noro. Tačiau yra ir tokių mokinių, kurie ir šiaip nenori mokytis, o mokytis nuotoliniu būdu apskritai nenorės. Taip pat yra tokių, kurie nemano, kad galima organizuoti kokybišką mokymąsi nuotoliniu būdu. Bus ir mokytojų, ir mokinių, ir tėvelių, kurie į mokymąsi nuotoliniu būdu žiūrės skeptiškai, tad mokytojų dedamos pastangos netgi atrodys bergždžios arba nereikalingos.
Sunkiausia bus vyresnio amžiaus mokytojams ir jauniausiems mokinukams. Sakyčiau, kad jie yra labiausia nepasiruošę. Tiek vieniems, tiek kitiems gali prireikti pagalbos. Vis dėlto, daugelis mokytojų tikrai deda didžiules pastangas pasiruošti tęsti ugdymo procesą, kad ir nuotoliniu būdu. O mažiesiems mokinukams, tikiuosi, pagelbės tėveliai, jei tik tuo metu galės, arba vyresni broliukai ir sesutės, kai kam galbūt seneliai.
Galbūt turite patarimų mokytojams, kurie sumažintų sumaištį ir padėtų nuosekliai ruoštis ir vesti pamokas?
Apskritai mokymesi, nesvarbu, ar tai tradicinis, ar nuotolinis, yra tokia auksinė taisyklė – mažiau yra daugiau. Pirmiausia patarčiau nesistengti išlaikyti to paties tempo kaip ir tradicinio akivaizdinio mokymosi atveju. Negalvokite apie planų įgyvendinimą, kaip daugelis mėgsta sakyti „išėjimą“. Pasaulis nesugrius, jei šiais metais liks nenagrinėta kokia tema, galų gale net visas skyrius. Vis tiek prie dabartinių perkrautų programų mokiniai daug ką užmiršta ir neretai, perėję į kitą klasę, į tą patį dalyką, kurį jau mokėsi, žiūri tarsi pirmą kartą su juo susidurtų. O nuotoliniame mokymesi, ir dar be patirties, apskritai viskas vyks lėčiau, ne taip sklandžiai.
Patarčiau pradėti nuo mažų žingsnelių, pirmąsias dienas ar pamokas paskiriant susipažinimui su naujomis mokymosi sąlygomis, taisyklių aptarimui, veiklų susiderinimui. Taip pat patarčiau iš karto nesistengti realizuoti pilnai virtualųjį mokymąsi su virtualiomis sinchroninėmis pamokomis, su tomis pačiomis veiklomis prie kurių buvo įpratę tradicinėje klasėje.
O kokius mokymo proceso būdus siūlytumėt jūs?
Iš pradžių galima bandyti apskritai orientuotis į savarankišką mokymąsi, po truputį, pagal poreikį įtraukiant sinchronines virtualiąsias pamokas. Galima tiesiog nurodyti mokiniams, ką reikia pasimokyti, kokias užduotis atlikti iš vadovėlių. Tai galima padaryti tame pačiame Tamo dienyne, prie kurio daugelis yra įpratę, arba kitais būdais, pvz., el. paštu, virtualiosiose mokymosi aplinkose, kurios pasirodys patogesnės, priimtinesnės. Prie paprastesnės virtualiosios mokymosi aplinkos priskirčiau Google Classroom, bet gali būti pasirinkti ir kitokie sprendimai. O mokymuisi ar užduotims atlikti galima pasitelkti ne vien tik spausdintus vadovėlius, bet ir elektronines priemones, pvz., EDUKA klasę, EMA pratybas. Svarbiausia tik, kad jos veiktų, nes sulauks vienu metu kur kas daugiau lankytojų nei įprastai, ypač po to, kai, pvz., EDUKA klasė suteikė nemokamą prieigą iki pat vasaros.
Na, o toliau, įgaunant vis daugiau patirties ir įgūdžių, galima imtis sudėtingesnių veiklų, pvz., virtualiųjų pamokų organizavimo. Tačiau nesakau, kad taip turi daryti visi. Galbūt kai kurie mokytojai, labiau imlūs technologijoms, sugebės nuo pat pradžių imtis daugiau veiklų nei vien tik paskirti užduotis savarankiškai pasimokyti. Kai kurie taip jau ir daro. Taip pat ir vyresniems mokiniams bus lengviau prisitaikyti, nes jie ir šiaip jau pripratę prie technologijų, tad nebus labai sunku pereiti į virtualiąją mokymosi aplinką.
Dažnai sakoma, kad jaunoji karta vis sunkiau išlaiko dėmesį, kaip manote ar nuotolinis mokymas, kuris suteiks daugiau laisvės nebus lyg balastas susikaupimui ir geriems rezultatams?
Geri mokymosi rezultatai daugiau priklauso ne nuo naudojamų priemonių, o nuo metodų ir pačių besimokančiųjų. Be abejo, nuotolinis mokymasis iš pradžių gali labiau trukdyti nei padėti. Tačiau tie mokymosi metodai, kurie neveikė tradicinio mokymosi atveju, neveiks ir nuotoliniame mokymesi, jei mokytojai tiesiog stengsis visą turimą patirtį pritaikyti, neieškodami naujų būdų sudominti mokinius, nesistengdami pasiekti geresnių rezultatų. Manau, kad dėmesio išlaikymas ir rezultatas nepriklauso tik nuo vienos pusės, mokinio ar mokytojo. Mokymosi procese turi dalyvauti abu. Mokytojas atsakingas už mokymosi veiklų organizavimą, mokinys atsakingas už įsitraukimą į mokymosi veiklą. Suprantama, kad rezultatas bus prastas, jei mokinys neįdės pakankamai pastangų.
Kita vertus, suprantama, kad jam bus sunku išlaikyti dėmesį, jei mokytojo organizuojamos mokymosi veiklos jam bus neįdomios. Tačiau auksinio recepto, kas tikrai veikia, o kas ne, nėra. Pedagogo darbas tuo ir įdomus, kad nuolatos reikia ieškoti būdų, kaip geriau perduoti žinias, kaip sudominti besimokantįjį. Vis dėlto, jei besimokantysis nerodys dėmesio, nedės pastangų arba tiesiog nepasirodys virtualiojoje mokymosi aplinkoje, nepadės niekas ir vargu ar kaltas dėl to bus tik nuotolinis mokymasis.
Kokį nuotolinio mokymo modelį siūlytumėt rinktis mokytojams ir dėstytojams: vesti video pamokas, galbūt tiesiog ruošti medžiagą ir užduotis, nepalaikant sinchroninio bendravimo?
Kaip jau sakiau, patarčiau pradėti nuo mažų žingsnelių, nesistengiant išspausti iš technologijų ir nuotolinio mokymosi visko, ką galima pasiekti turinti pakankamai patirties, laiko tam pasiruošti, lėšų mokymosi priemonėms parengti, tinkamai programinei ir techninei įrangai įsigyti. Pradžiai siūlyčiau pradėti nuo savarankiško mokymosi pagal paskirtą užduotį. Tai padarius, galima pabandyti susijungti virtualiai ir aptarti, ar kas buvo neaišku. Taip paaiškės, kaip apskritai sekasi dirbti virtualiojoje aplinkoje. Matant, kad niekam nekyla techninių nesklandumų, galima bandyti pravesti pamoką ar paskaitą. Juk, jeigu kas nors negalės prisijungti prie virtualiojo kambario, kuriame mokytojas ves pamoką, ne visiems bus sudarytos vienodos sąlygos.
Dėstytojams apskritai gali kilti keblumų dėl didelio studentų skaičiaus. Gali būti, kad pasirinktos sinchroninio bendravimo priemonės neleis vienu metu dalyvauti visiems kurso studentams. Tokiu atveju taip pat gali pagelbėti apverstos klasės metodas, kai prieš užsiėmimą prašoma pažiūrėti jau įrašytos pamokos ar paskaitos įrašą. Žinoma, tokį įrašą reikės parengti iš anksto, o studentus skirstyti į grupes, nes nei sinchroniškai, nei asinchroniškai vienu metu negalės dalyvauti daugiau nei 20-30 studentų.
Įsivaizduokite, kokio ilgio būtų tekstas, jei 300 studentų, ar virtualiajame kambaryje, ar virtualiosios mokymosi aplinkos diskusijų forume, tiesiog parašytų „labas“. O, jei tai būtų rimtas atsakymas į dėstytojo užduotą klausimą? Nei dėstytojas, nei studentai neįstengtų perskaityti visų atsakymų, kurie, be kita ko, dar ir kartotųsi, todėl nebūtų prasmės visus skaityti. Geriausias būdas suaktyvinti besimokančiuosius, kai jų yra labai daug, pateikti apklausas, kurias užpildžius, matytųsi tik statistiniai duomenys, arba organizuoti viktorinas, pvz., naudojant Kahoot priemonę.
Kurioms ugdymo įstaigoms bus sunkiausia prisitaikyti: mokykloms, kolegijoms, universitetams?
Visiems bus sunku. Mokykloms todėl, kad jose apskritai daugiau vyrauja tradicinis mokymasis, jei ne apskritai tik toks yra. Be to, tik pusei mokinių, ypač vyresniems, galbūt neprireiks pagalbos.
Veikiausiai panašiai bus ir mokytojams, pagalbos tikrai prireiks. Kolegijoms bus sunku todėl, kad jose, galbūt, vyrauja daugiau praktinis – profesinis mokymasis, ypač aktualūs praktiniai įgūdžiai, kuriuos ugdyti namie be tam skirtos techninės įrangos ir aplinkos gali būti tiesiog neįmanoma. Panašiai bus ir universitetams. Be to, čia dar kils problemų dėl didelio studentų skaičiaus. Na ir apskritai visiems kils sunkumų dėl žinių ir patirties trūkumo organizuoti nuotolinį mokymąsi ir jame dalyvauti.
Taip pat kils sunkumų dėl techninės ir programinės įrangos. Techninės įrangos klausimą dar lengviau išspręsti, tačiau programinė įranga yra brangi, todėl teks dirbti su nemokama. O nemokamos priemonės, kaip taisyklė, turi įvairių trūkumų arba apribojimų. Vis dėlto, techniniai klausimai yra išsprendžiami. Sunkiausia pakeisti požiūrį ir pradėti taikyti naujus mokymosi metodus, ypač žinant, kad tai tik laikina, kad anksčiau ar vėliau karantinas baigsis ir vėl bus galima grįžti prie įprastų darbo sąlygų, paliekant nuotolinį mokymąsi entuziastams.
Daug kalbama apie teorinių paskaitų ar pamokų adaptaciją, kaip manote kaip turėtų būti pateikiama praktinių užsiėmimų medžiaga, kai tam reikalingas papildomas inventorius? Galbūt reikėtų svarstyti apie tokių užsiėmimų atsisakymą? Jei taip, tuomet ką daryti pavyzdžiui profesinių mokyklų mokytojams, kurių pamokų pagrindas yra praktiniai užsiėmimai?
Kiekviena situacija yra savita, tad pasakyti vieną sprendimą, kuris tiktų visiems vargu ar pavyks. Žinoma, lengviausia nukelti tokius užsiėmimus ir juos atnaujinti tada, kai bus galima grįžti į įprastas klases ar laboratorijas. Tačiau gali būti taip, kad tai padaryti šiais mokslo metais jau nepavyks, tad reikia nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai ir spręsti klausimą taip, kaip tai įmanoma. Galbūt profesinių mokyklų studentams kai kurias veiklas išties pavyktų atlikti namie.
Kita vertus, kad ir kas būtų daroma, labai svarbus yra supratimas, kuris ateina arba su žiniomis, arba su patirtimi. Jei nėra galimybės supratimą ugdyti per patirtį, vienintelis kelias tai daryti per žinias. Tokiu atveju patarčiau daugiau laiko skirti diskusijoms aptarti praktines veiklas, kurias turėtų atlikti besimokantieji. Juk mokytojas jas veikiausiai jau yra atlikęs ir gal net ne vieną kartą, tad bent jau galės skirti laiko papasakoti arba aprašyti, ką tai reiškia. Žinoma, nereikia dirbtinai eikvoti laiką tam, kas nėra naudinga. Diskusijos yra gerai, bet tik tol kol yra naudingos gautai informacijai suprasti ir įprasminti. Tačiau, jei neįmanoma padaryti tai, kas yra reikalinga, geriau laiką skirti kam nors kitam. Juk turime neeilinę situaciją, karantinas amžinai nesitęs.
Tiesiog reikia išgyventi šį laikotarpį, o laisvą laiką, jei tokio atsirastų, skirti pamąstymui, kokias būtų galima sukurti mokymosi priemones, pvz., virtualiąsias, kad kitą kartą būtų galima ugdyti praktinius įgūdžius ir nuotoliniu būdu. Jei bus gerų idėjų, kas nors jas būtinai įgyvendins. O nuotolinis mokymasis buvo, yra ir bus aktualus net ir ne karantino laikotarpiu, jei ne visiems, tai bent daliai besimokančiųjų.
Kaip manote, kaip reikėtų spręsti tai, jog ne kiekvienas studentas ar moksleivis turi priemones nuotoliniam mokymuisi? Ar tai turėtų būti sprendžiama vyriausybės, savivaldybių ar mokyklų mastu?
Labai abejoju, ar tikrai dabar yra daug tokių moksleivių, ypač studentų, kurie neturi priemonių nuotoliniam mokymuisi. Vien išmaniuosius telefonus turi vos ne kiekvienas. O naudojantis išmaniuoju telefonu jau galima dalyvauti virtualiosiose pamokose ar paskaitose. Žinoma, tam reikia interneto ryšio, tačiau kaip tik teko gauti žinutę iš savo mobiliojo ryšio operatoriaus, kad pateikė pasiūlymą su interneto paslaugos teikimu karantino laikotarpiui. Manau, kad šiuo tikslu, jei reikės, tikrai galima skirti lėšų interneto ryšiui įsigyti, jei tai dar nėra padaryta. Su kompiuteriais, kurie išties bus reikalingi ir ne vienas šeimoje, gali būti sunkiau.
Vis dėlto, nemanau, kad tai bus didžioji dalis besimokančiųjų. O tiems, kam tokia pagalba tikrai reikalinga, išties reikėtų padėti. Juk, jei žmogus šiais laikais vis dar neturi kompiuterio su interneto ryšiu, manau, kad jis yra labai nuskriaustas. Aš taip pat kaip ir daugelis nebe įsivaizduoju gyvenimo be interneto, nes tai mažų mažiausiai yra informacijos šaltinis. O informacija šiais laikais yra vienas labiausiai vertinamų dalykų. Galiausiai puikiai tuo tikslu tinkamą ir veikiantį kompiuterį galima įsigyti vos už ~150 Eur, jei tik nebus keliamas reikalavimas, kad būtinai turi būti naujas.
Atsiranda vis daugiau diskusijų, jog šiemet reikėtų perkelti valstybinius brandos egzaminus (VBE), kokia jūsų pozicija? Kaip manote ar tai nesutrikdys visos švietimo sistemos?
Aš apskritai nepritariu VBE. Visų pirma jie traumuoja abiturientus. Antra, dažnai jie nėra adekvatūs. Galima pagalvoti, kad taip ir stengiamasi parengti tokias užduotis, kurios būtų neįveikiamos, nors egzaminai tai nėra olimpiados. Trečia, nesąžininga 12 metų statyti ant kortos, nes kaip bebūtų, egzaminas vis tiek iš dalies išlieka loterija. Galbūt kaip tyčia bus tokia užduotis, kuriai esi nepasiruošęs, nors visa kita moki puikiai. Galbūt kaip tyčia tądien jausiesi blogai arba dėl jaudulio visos žinios ir mintys kažkur išgaruos. Ketvirta, egzamine turi pademonstruoti įgytas žinias ir gebėjimus, apie kurias turi žinoti iš anksto, nes tam ruošiesi, todėl slėpti egzaminų užduotis ir tai dar daryti nacionaline paslaptimi, mano galva, yra visiškai nereikalinga.
Vis dėlto, bėda yra ta, kad pas mus yra tokia švietimo sistema, pagal kurią nuo egzamino rezultatų priklauso, ar abiturientas galės tęsti studijas universitete ar kolegijoje, ar galės mokytis norimos specialybės ar tos, kurios gali pagal egzamino rezultatus. Manau, kad egzaminai neskatina mokytis visą laiką, kad likimas būtų sprendžiamas ne pagal tai, kaip gerai pasirodys gale, o pagal tai, kaip dirbai visą laiką. Daugeliui, baigus mokyklą, vis dar trūksta gebėjimo dirbti nuosekliai ir atsakingai, nes yra įprasta, kad rezultatas priklausys nuo to, kaip pasirodysi per atsiskaitymą arba egzaminą. Taigi, sakyčiau, kad mūsų situacijoje VBE gali sutrikdyti švietimo sistemą, nes ji yra orientuota į egzaminus. Šį klausimą teks spręsti ir matyt teks VBE perkelti. Tačiau ateičiai apskritai siūlyčiau pagalvoti, ar VBE yra tinkamas sprendimas įvertinti mokinio darbą už visus mokslų metus.
Kaip galvojate kokios pasekmės laukia ugdymo proceso?
Tikiuosi, kad teigiamos. Karantinas baigsis, visi grįš į įprastas darbo sąlygas, tačiau įgytos žinios ir patirtis liks. Per šį, tikiuosi trumpą, laiką bus išmokta naudotis įvairiomis technologijomis ir priemonėmis, išmokta taikyti naujus mokymosi metodus. Tai, kas bus išmokta, galbūt bus pritaikyta ir vėliau tradicinėje mokymosi aplinkoje. O tai leis paįvairinti mokymosi sąlygas, pvz., tiems, kas negali laikinai arba apskritai lankyti pamokų arba paskaitų. Tikiuosi, kad nuotolinio mokymosi skeptikai supras, kad ir nuotolinis mokymasis gali būti naudingas, jei jis taikomas tinkamai arba, kai nėra kitos išeities. Be to, kai kurios nuotolinio mokymosi priemonės ir metodai išties padeda pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. Galiausiai tai puiki proga pamąstyti, ką ir kaip švietimo sistemoje galima padaryti geriau.
Galbūt turite patarimų ar norite išsakyti nuomonę į kuriuos aspektus labai svarbu atkreipti dėmesį nuotolinio mokymo ir mokymosi procese?
Apskritai svarbu mokymosi procese, nepriklausomai ar tai nuotolinis, ar ne nuotolinis, pirmiausia galvoti apie žinių, kurias siekiama perduoti, poreikį, aktualumą ir praktinį jų pritaikymą. Pagal tai reikia planuoti mokymosi procesą, kelti konkretų mokymosi tikslą, numatyti mokymosi rezultatus, kuriuos turėtų pasiekti besimokantysis, baigęs studijas. Labai svarbu suprasti tai, kad žinios nėra vien tik perduota ir gauta informacija. Informacija žiniomis tampa tik tada, kai ją besimokantysis supranta, kai geba ją pritaikyti. Būtent supratimo, kas ir kodėl mokomasi, kuo tai naudinga, kur ir kaip pritaikoma, besimokantiesiems dažnai pritrūksta. Supratimui ugdyti gali būti taikomi įvairūs metodai, kurie tinka ir tradicinio, ir nuotolinio mokymosi atvejais, tik priemonės gali skirtis.
Taigi, būtent į tai patarčiau pirmiausia atkreipti dėmesį nuotoliniame mokymesi, į būdus ir metodus, kurie padėtų ugdyti supratimą. Kai bus aišku, kaip apskritai geriau tai padaryti, galima galvoti apie nuotolinio mokymosi priemones, kurios padėtu realizuoti atitinkamus mokymosi metodus. Žmogus yra tas pats ir nuotoliniame, ir ne nuotoliniame mokymesi, ir mąsto jis vienodai, nepriklausomai nuo to, kokios technologijos yra naudojamos.
