Antroji – patogesnis darbo režimų pasirinkimas (angl. auto, fast, thinking), leidžiantis tą pačią užduotį atlikti ir greitai, ir tiksliai. Praktikoje tai reiškia mažiau klaidų, geresnį instrukcijų laikymąsi ir sklandesnį darbą su įrankiais.
Kaip kalbėti su DI, kad jis suprastų?
Norint suformuluoti užklausą DI asistentui, geriausiai veikia trijų sakinių taisyklė: tikslas – „paruošk susitikimo santrauką ir pasiūlyk tris sprendimus“; kontekstas ir šaltiniai – „naudok paskutinių septynių dienų el. laiškus ir kalendoriaus įvykius“; apribojimai – „tonas oficialus, ne daugiau kaip 200 žodžių, prieš siųsdamas parodyk juodraštį“.
Be trijų sakinių taisyklės, siūlau ir praktinę struktūrą – NURODA (kilusią iš idėjos, kurią pristatau savo sukurtoje svetainėje www.nuroda.lt, kur paaiškinu šio principo esmę ir pateikiu lietuvišką naujadarą). Ši struktūra padeda formuluoti aiškias ir lengvai vykdytinas užklausas:
N – norimas rezultatas. Ką laikysime sėkme? Pavyzdžiui: „dviejų pastraipų santrauka su trimis rekomendacijomis“.
U – užduoties kontekstas. Kam tai skirta, kokiam tikslui ir kokioje srityje?
R – ribojimai. Tonas, apimtis, kalba, terminas, kas privalo būti arba ko negali būti.
O – output (formatas). El. laiškas, lentelė, žingsnių planas.
D – duomenys. Šaltiniai ir prieigos: iš kur imti informaciją, kokias jungtis naudoti. Pavyzdžiui: „peržvelk paskutinių septynių dienų el. laiškus ir kalendorių“.
A – autonomija. Ką asistentas gali atlikti automatiškai, o kur būtina paprašyti patvirtinimo.
Vienos eilutės pavyzdys (NURODA): „N: paruošk 200 žodžių santrauką su trimis sprendimais; U: vadovų susitikimui apie tiekimo vėlavimus; R: be žargono, lietuvių kalba, be vardų; O: el. laiško juodraštis; D: paskutinių septynių dienų el. laiškai ir Sales_ataskaita.xlsx; A: prieš siųsdamas parodyk.“
Tiksliai suformuluota užklausa – tarsi tiltas tarp jūsų intencijos ir DI atsakymo. Ji sumažina spėjimų skaičių, sutaupo laiko ir padeda valdyti riziką, nes aiškiai apibrėžia, ką daryti, iš kur imti duomenis ir kiek laisvės suteikiama asistentui.
Darbo rutinoje DI asistentai perima „balastą“ – nuo dokumentų santraukų, ataskaitų šablonų, lentelių ir pirmųjų juodraščių iki duomenų rinkimo, suvestinių rengimo ir formų pildymo. Tai palieka daugiau erdvės sprendimams, kūrybai ir saugumo užtikrinimui.
Jie taip pat tvarko informacijos logistiką: rezervacijas, kainų ar kitus trumpus palyginimus, palydimuosius laiškus. Namuose jie padeda planuoti keliones, pirkinius ir paslaugas. Kai kuriems jie taps net artimais pašnekovais, su kuriais norėsis vis dažniau atvirai pasikalbėti; atsiras ir tokių, kurie vieną dieną, pavyzdžiui, „Grok“ asistentei, pavadintai Ani, pasiūlys ištekėti.
Kaip telefonai pakeitė mūsų tarpusavio ryšį, taip DI asistentai normalizuos kasdienį skaitmeninių užduočių delegavimą – su viena sąlyga: jie turi būti diegiami pagal organizacijos politiką ir saugumo praktikas, o ne „laukinėje“ aplinkoje.
DI asistentų saugumo architektūra
Tačiau kartu su galimybėmis atsiranda ir naujų pavojų. DI asistentai gali būti ne tik naudingi, bet ir pažeidžiami – ypač tuomet, kai diegiami be aiškių taisyklių ir saugumo priemonių. Išskirčiau tris pagrindinius rizikos sluoksnius.
Pirmasis – teisės ir kontrolė. Verslo ar komandinio darbo aplinkoje duomenys paprastai nėra naudojami mokymui. Jūs valdote duomenų įėjimus ir išėjimus, nustatote saugojimo terminus, vykdote auditą. Visa tai daroma vadovaujantis TIS2 direktyva ir ISO 27001 standartu, nenuleidžiant kibernetinio saugumo reikalavimų kartelės.
Antrasis – jungtys (angl. connectors). Prieiga suteikiama tik po jūsų autentifikacijos, o naudojimą galima automatiškai riboti arba visiškai išjungti. Visada laikykitės mažiausių privilegijų (angl. least privilege) principo.
Trečiasis – atakų vektoriai. Agentiniai įrankiai jau geba veikti žiniatinklyje, todėl reali grėsmė yra „prompt injection“ (arba, kaip sutarėme, „nurodų“) atakos – piktybiniai nurodymai, įterpti svetainėse. Nuo jų apsaugo privalomi patvirtinimai prieš pirkimus ar siuntimus, peržiūros režimas (angl. watch mode) jautriose srityse ir griežtas žurnalų (angl. logs) saugojimas.
Praktiškai rekomenduoju laikytis penkių žingsnių higienos:
- Duomenų minimizavimas;
- Atskiri darbo ir asmeniniai konteineriai;
- Aiškios „raudonos linijos“ – ko asistentas negali daryti be leidimo;
- Reguliarus leidimų tikrinimas ir auditas;
- Darbuotojų mokymai apie „nurodas“ ir socialinę inžineriją.
Kiek laisvės suteikti DI?
Net ir patys pažangiausi DI įrankiai turi veikti pagal aiškiai nustatytas ribas. Kitaip tariant, būtina apsibrėžti, ką jie gali atlikti savarankiškai, o kur reikalinga žmogaus patikra. Remiuosi „rizikos matrica“: automatiškai galima vykdyti tik tas užduotis, kurios yra grąžinamos, „pigios“ arba lengvai atšaukiamos (pvz., parengti juodraštį ar pasiūlyti tvarkaraštį).
Visada būtinas patvirtinimas, jei veiksmai yra negrįžtami ar turi finansinę bei reputacinę kainą – pirkimai, siuntimas klientams, duomenų trynimas. Modernūs agentai jau turi įdiegtą praktiką prieš „pasaulį keičiančius“ veiksmus prašyti leidimo, o jautriose svetainėse veikti „prižiūrimo“ režimu. Toks požiūris turėtų būti aiškiai įtvirtintas ir jūsų organizacijos politikoje.
DI asistentas nėra magija – tai naujas darbo metodas. Įdiegtas atsakingai, su aiškiai apibrėžtais vaidmenimis, leidimais, patikrinimais ir mokymais, jis taps tyliu, bet labai naudingu komandos nariu. Įdiegtas „kaip papuola“, jis gali tapti naujų kibernetinių atakų priežastimi. Pasirinkimas – mūsų rankose.
