Virtualiosios realybės (VR) sistemos dar prieš kelerius metus daugeliui siejosi su žaidimais ir laisvalaikiu trimatėje erdvėje. Šiandien VR taikoma įvairiose srityse. KTU tyrėjo Ryčio Maskeliūno ir Lietuvos mokslininkų komandos inovacija – VR pagrindu sukurta reabilitacijos sistema, kurią pats mokslininkas apibūdina kaip VR technologiją, be VR pasaulio ir akinių.
Statistikos duomenimis, Europos Sąjungoje insultas yra antra pagal dažnumą mirties priežastis, kuri gali sukelti neįgalumą.
Dar visai neseniai Kauno technologijos universiteto Informacijos fakulteto (KTU IF) mokslininkai pristatė „iTrain“ interaktyvų žaidimą, skirtą padėti slaugyti asmenis po insulto. Jei „iTrain“ žaidimas leidžia virtualioje aplinkoje išbandyti ligonio priežiūrą ir moko kitų būtinų aspektų, „BiomacVR” inovacija yra susitelkusi ties paciento reabilitacija ir siekiu kuo greičiau padėti insultą patyrusiam žmogui atsistoti ant kojų.
„Tai – reabilitacijos sistema, kurios veikimas itin paprastas: asmuo atliekantis pratimus užsideda VR sensorius ant rankų ir stengiasi atlikti judesius kuo tiksliau. Sensoriai padeda labai preciziškai nustatyti, ką daro pacientas trimatėje erdvėje ir atkuria žmogaus laikyseną, judesius, suformuoja virtualią, tuos pratimus atliekančio veikėjo, repliką. Gydytojas gali stebėti pacientą savo monitoriuje ir, apžiūrėjęs iš visų pusių, įvertinti taip, lyg pacientas pratimą darytų būdamas šalia“, – apie sistemą pasakoja R. Maskeliūnas.
Pasak R. Maskeliūno, virtualios realybės integravimas į fizinę terapiją – tai inovacija, leisianti pacientams sutelkti dėmesį į užduotį ir ją atlikti taisyklingai. Programinė įranga suteikia galimybę tirti ir koreguoti pratimus atliekantį pacientą, o tai užtikrina efektingą gijimo, reabilitacijos eigą.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) tyrėjos Aušros Adomavičienės teigimu, viena iš dažniausių komplikacijų asmenims, patyrusiems galvos smegenų insultą (GSI) – tai motorinės funkcijos sutrikimai, pasireiškiantys viršutinių ir apatinių galūnių raumenų silpnumu, spazmų atsiradimu, taip pat sutrikusia pusiausvyra ir koordinacija.
„Siekiant sutapatinti virtualų asmenį su tikru pacientu, naudojame asmens ūgį ir rankų bei kojų ilgį, kuriuos suvedame į sistemą. Naudodamasi šia informacija, sistema įvertina kiekvieno stebimo sąnario centrą“, – apie reabilitacijos eigą pasakoja R. Maskeliūnas.
Sistema gali rodyti nuokrypį, informuoti jeigu pratimai yra atliekami neteisingai. KTU tyrėjas R. Maskeliūnas pabrėžia, jog dažniausiai žmogus ne specialiai atlieka pratimus neteisingai, bet dėl traumos ar insulto padarinių.
Jam antrina ir A. Adomavičienė, teigdama, jog po galvos smegenų insulto nusilpus tiek viršutinių, tiek apatinių galūnių raumenims, sutrinka paciento savarankiškumas kasdienėse ir darbinėse veiklose – mobilumas, apsitarnavimas, socialinis aktyvumas. Todėl be pakankamos viršutinių galūnių raumenų jėgos pacientams sunku valgyti, apsirengti ar rašyti, o sutrikus apatinių galūnių motorikai paveikiama paciento eisena ir sulėtėja ėjimo greitis, lemiantis ne tik fizinio aktyvumo sumažėjimą, bet taip pat didinantis ir griuvimų riziką.
Mokslininkų komanda pastebi, jog kiekvieno paciento funkcijų atsistatymo laikas ir galimybės yra labai skirtingos ir reikalauja daug pastangų, darbo ir kompetencijos. Nepaisant to, pacientai, naudodamiesi virtualios realybės sistema, aktyviau įsitraukia į užduotis ir siekia jas atlikti kuo tiksliau, stengiasi tinkamai užbaigti, džiaugiasi matydami pasiekimų ribas bei jaučiasi galintys kontroliuoti situaciją ir koreguoti judesius pratimų metu – greitį, tikslumą ir krūvį.
Kol kas tyrimai atliekami tik su pacientais po insulto, bet mokslininkas teigia, jog sistema vėliau gali būti pritaikyta reabilituojant ir kitų ligų pacientus.
Naujoje Lietuvos mokslininkų publikacijoje pateikiama aštuonių dažniausiai naudojamų fizinio lavinimo situacijų išvados iš reabilitacijos po insulto metodikos. Komanda pabrėžia, kad naujų technologijų diegimas ir taikymas reabilitacijos metu pacientui suteikia galimybę įsitraukti į reabilitacijos procesą, lavina vaizduotę ir leidžia pačiam aktyviai siekti aukštesnių rezultatų.
„Stebint virtualaus grįžtamojo ryšio rezultatus reabilitacijos specialistas kartu su pacientu gali aptarti užsiėmimo metu patirtus sunkumus, koreguoti programą ir taisyti klaidas. Tyrimas parodė, kad bendro darbo metu diskutuojant ir aptariant pratimų eigą ir sunkumus specialistas kartu su pacientu formuluoja bendrus tikslus ir aptaria pasiekimų ribas, pacientas aktyviau įtraukiamas į reabilitacijos procesą ir tampa motyvuotas aktyvus proceso dalyvis“, – teigia A. Adomavičienė.
Komandos teigimu, toks pacientų įsitraukimas į reabilitacijos procesą ir galimybė valdyti situaciją, jaustis galinčiais daryti įtaką savo sveikatos rezultatams yra labai svarbus faktorius siekiant aukštesnių rezultatų. Ypatingai, kai reabilitacija vyksta ten, kur pacientas jaučiasi komfortiškai, pavyzdžiui, namuose.
„Šios sistemos esminis privalumas yra toks, jog žmogus viską gali daryti pats namuose, ne tik gydymo įstaigoje, o jo progresą gali stebėti gydytojas nuotoliu, peržiūrėdamas įrašą arba tyrinėdamas sistemos indikacijas“, – sako R. Maskeliūnas.
Mokslininkas tikisi, jog ateityje ši sistema galėtų būti dotuojama kaip reabilitacinė įranga, taip didinant paslaugų prieinamumą bei patogumą naudojantis medicininiais ištekliais.
Plačiau skaitykite publikacijoje: https://doi.org/10.3390/electronics12020339
